Festivalio ROKO NAKTYS apžvalga

Į “Roko naktis” atvykome penktadienį apie 17 val. Pasiekę įvažiavimą į festivalio teritoriją akimirkai suabejojome, ar sustojome prie reikiamų vartų, nes eilės nebuvo jokios. Suplojome rankomis – tikriausiai savanoriai ir apsauga dirba taip greitai, jog net eilės nesusidaro. Festivaliautojai rinkosi iki pat vėlaus vakaro, tačiau klausimas, kur rasti vietos palapinei, nekilo niekam. Ją pasistatyti buvo galima vienoje iš trijų didelių kempingo dalių, bet nemažai lankytojų nesitraukė nuo savo automobilių ir gyveno juose ar šalia jų.

Kadangi tikriems rokeriams vėsus oras ir lietus nėra baisūs, dušus festivalio metu turėjo atstoti salą supantis ežeras. Ir nors jame besimaudančiųjų atsirado, vis dėlto, kai kurie festivalio dalyviai šilto dušo pasigedo.

Festivalio teritorijoje radome tris vietas, kuriose buvo pastatyti biotualetai. Atsakymas tiems, kurie piktinasi nešvariais “nykštukų kambarėliais” ar dėl jų net nesilanko festivaliuose – važiuokit į “Roko naktis”! Puikiai prižiūrėti, rytais gerai išvalomi, o tualetinio popieriaus (!) ten buvo galima rasti net pusę dienos. Trumpos eilutės prie jų nusidriekdavo tik po didžiųjų vakaro koncertų. Beje, buvo ir WC, pritaikytas žmonėms su fizine negalia. +100 karmos taškų organizatoriams.

11798112_10206412434742130_1838390563_n

Kaip ir visuomet, organizatoriai pasirūpino, kad išalkę ar ištroškę festivalio lankytojai turėtų kur numalšinti savo poreikius – šalia pramogų zonos buvo įsikūrę kelių kavinių atstovai, siūlę nuo rytinės kavos ar šiupininės sriubos (kam ko po linksmybių norisi labiau) iki rimtesnių patiekalų tiek mėsos mėgėjams, tiek vegetarams.

Pavaikščioję po teritoriją ir apsidairę, nusprendėme, jog greičiausiai organizatoriai šiais metais labiausiai susikoncentravo ties kokybiška muzikine festivalio dalimi, o ne aplinkos dekoravimu. Pagrindinius aplinkos papuošimus – medines lenteles su „rokavais“ užrašais bei puikias spalvų instaliacijas iš panaudotų mineralinio vandens butelių radome palapinių miestelyje. Kita vertus, festivalis draugiškas aplinkai, tad natūraliai gražios erdvės perkrauti dekoracijomis net ir neverta.

Kaip ir bendri papuošimai, remėjų reklama festivalio lankytojams į akis pernelyg brukama taip pat nebuvo. Keli tentai prie scenos, ant tvorelės, skiriančios pramogų zoną nuo palapinių miestelio, ir pora remėjų palapinių pačioje pramogų zonoje.

Ne muzikinė festivalio dalis mums pasirodė nykoka – pramogų norėjosi daugiau, jau tradicinėmis įvairiuose festivaliuose tapusios šunų lenktynės, laikinų tatuiruočių salonas, už simbolinę kainą papuošęs ne vieno festivaliautojo kūną; šaudykla; „alaus bokštas“, į kurį užlipę alaus dėžėmis ir iškabėję tam tikrą laiką, festivalio lankytojai galėjo gauti prizus ir „būrelis“, kvietęs ką nors nusilipdyti iš molio.

11798368_10206412433422097_1925479854_n

Nepaisant to, festivaliautojai buvo nusiteikę puikiai, aktyviai klausė ir palaikė atvykusius atlikėjus. Jei prasidėjus muzikinei programai prie scenos iš pradžių būriuodavosi tik labiausiai ištroškę muzikos mylėtojai, tai koncertams įpusėjus susirinkdavo visi festivalio lankytojai. Žinoma, daugiausia žmonių surinkdavo vakaro headliner’iai.

Festivalio metu savo mėgstamos muzikos dozę galėjo gauti kiekvienas – tiek klasikinio roko, tiek metalo, tiek ir elektronikos mėgėjai. Buvome sužavėti, jog pakankamai dideles minias pritraukė Lietuvoje gerai žinomi scenos grandai, tokie kaip “Rebelheart” ar “AC/DC Tribute”. O didžiausią įspūdį, be jokių abejonių, mums padarė pagrindinės grupės – “Private line” (groję labai kokybišką ir nuoširdų hard rock’ą. Suomiai, ką galima bepridurti); “Neonfly” – be puikios muzikos surengę dar ir gerą šou, su įspūdingais kostiumais ir ugnies šou; “Alestorm” – privertę pasijusti per audras lekiančiame piratų laive ir sugebėję išjudinti net ir labiausiai sustabarėjusius muzikos klausytojus. Na, ir žinoma, “Combichrist”. Tiesa, pradėjus groti šiai aggrotech stilių atstovaujančiai grupei, dalis klausytojų paliko sceną – muzika specifinė ir tikrai ne kiekvienam. Nepaisant to, atlikėjai buvo puikūs, o po pasirodymo mielai bendravo su savo klausytojais pramogų zonoje.

11830099_10207283581594676_716767244_n

Didžiausią įspūdį tiek mums, tiek, greičiausiai, kitiems festivalio lankytojams padarė šešiolikmetis Simonas, “Alestorm” pasirodymo metu laikęs plakatą, kuriame prašė grupės leisti jam pagroti būgnais jų dainos “Keelhauled” metu. Alestorm’ai surizikavo ir leido jam užlipti į sceną, komentuodami, jog tai – labai drąsus užmojis ir jų muzikavimo istorijoje to dar nėra buvę. Pradėjus groti Simonui, aplink besilinksminę festivalio dalyviai juokavo, jog greitai pasikeis grupės sąstatas, mat vaikinas būgnus valdė ne prasčiau nei tikrasis grupės būgnininkas Peter Alcorn.

Negalime pamiršti ir vyrų bei moterų akių prikausčiusių karštų (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) ugnies šou bei pole dance pasirodymų. Skoningi ir seksualūs. Taip kaip ir turi būti.

Apibendrinant, kaip ir visada ,“Roko naktyse”, vyravo tik pati geriausia nuotaika, bet tobulėjimui erdvės yra. Ir nors festivalis galėtų ir turėtų būti stipresnis, mes tikrai ten grįšime kitąmet. 7 balai iš 10.

Palikite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas.Privalomi laukai pažymėti *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Scroll To Top