Kaip valdyti stresą sesijos metu? Pataria psichologas

stresas

„Studentų gyvenimas yra sunkus. Reikia mokytis, daryti namų darbus, ruoštis egzaminams, galbūt netgi dirbti ir dar suspėti gyventi, turėti draugų, bendrauti“, – teigia biomedicinos mokslų daktaras, psichologas Aidas Perminas. Dažnai tokio intensyvaus gyvenimo tempo palydovu tampa stresas, o ką jau ir bekalbėti apie kai kuriems itin stresą keliančią situaciją, kai reikia viešai gintis baigiamąjį darbą. Žodžiai stringa gerklėje, muša šaltas prakaitas, o širdis, rodos, iššoks iš krūtinės… Bet kodėl viso to kartais taip bijoma ir ar tikrai stresas vien tik neigiamai veikianti būsena? Tai išsiaiškinti padeda ir patarimų, kaip elgtis stresinėje situacijoje, pateikia psichologas A. Perminas.

Problemos, su kuriomis susiduria studentai

Pasak psichologo, visi studentai jaučia stresą sesijos ar baigiamojo darbo gynimo metu. Tai yra natūrali būsena, būdinga tiek puikiai besimokantiems, kuriems, atrodytų, dėl nieko nereikėtų jaudintis, tiek prasčiau egzaminams pasiruošusiems: „Studijų baigimas ir bakalauro darbo gynimas yra sudėtinga situacija, vykstanti pirmą kartą, tai yra tam tikras brandos egzaminas, kurio metu studentas turi pademonstruoti įvairius per ketverius metus įgytus įgūdžius. Natūraliai ši situacija turi kelti stresą, nes žmonėms ji atrodo reikšminga. Kartais tai per daug sureikšminama: studentas jaučia stresą, bet pakalbėjus su juo, paaiškėja, kad jis pats negali įvardyti, kas šioje bakalaurinio darbo gynimo situacijoje jį gąsdina. Toks pagalvojimas apie gynimosi procesą leidžia suprasti, ko bijoma ir kiek ta situacija, kurios bijoma, yra reali. Dažniausiai bijoma ne prastesnio pažymio, bet netikėto klausimo ar savos reakcijos. Bet juk viską žinančių nėra, o mūsų emocinės reakcijos ir daro mus žmonėmis“, – teigia psichologas.

Įtemta sesija, stresą keliantis baigiamojo darbo ginimas ne vienintelės problemos, su kuriomis studentams tenka susidurti. Kai kuriems studentams niekaip nepavyksta pabaigti studijų, jos nuolat atidėliojamos, o kartais prasimokyti ketveri metai taip ir lieka be ilgametį triūsą liudijančio įrodymo – diplomo. Pasak psichologo, kai kuriems studentams diplominio darbo rašymas yra iš tikro per sunkus, kitiems – pačios studijos atrodo beprasmės ir įgyjama profesija neįdomi: „Galbūt jaunas žmogus nelabai žinojo, kur stoja, gal besimokant universitete pasikeitė interesai. Lyg norėtųsi užsiimti kažkuo kitu, bet gaila studijoms paaukotų metų, jėgų, gal net pinigų, baisu nuvilti tėvus. Taip ir kankinasi žmogus studijuodamas neįdomioje jam programoje, bet palikti studijų nesiryžta. Jei tai, kuo užsiimi yra neįdomu, tas užsiėmimas tampa labai varginančiu, sunkiu darbu, kurį atlieki prisiversdamas. Diplominio darbo rašymo metu kiekvienas studentas įdeda daug pastangų, kad pasiektų norimą rezultatą, o studentas, kuris nemato savo būsimoje profesijoje prasmės, turi savęs įdėti kelis kartus daugiau: prisiversti, kovoti su savimi, įveikinėti neigiamas emocijas. Tokia situacija gali prisidėti prie to, kad diplominio darbo parašymas, kuris suvokiamas, kaip sunkus, nemalonus, beprasmis darbas vis atidedamas. Panašioje situacijoje reikėtų gerai pagalvoti, ar iš tikro diplomas vertas tų pastangų. Kuo anksčiau suvokiama, kad ne ta studijų programa pasirinkta, tuo lengviau ją pakeisti. Jei suvoki, kad tai, ką darai, yra neįdomu, bet vis tiek tęsi studijas, save pasmerki sunkiam gyvenimui. Verta pagalvoti, ar tikrai tau to reikia“, – pataria A. Perminas.

Kitos studijų baigimo atidėliojimo priežastys gali būti vidinės. Pasak psichologo, bakalauro pabaigimas yra pokyčių laikotarpis: „Pabaigęs studijas, pabaigi ir tam tikrą gyvenimo etapą, tampi labiau suaugęs, savarankiškas, atsakingas. Gali būti, kad žmogus dar nesijaučia tam pasiruošęs. Su studijų pabaigimo atidėliojimu gali sietis ir kitos vidinės problemos, kurių nesinori spręsti“, – pastebi psichologas.

Dar viena problema – susikaupusių darbų gausa. Kaip teigia A. Perminas, tai yra daugelio žmonių problema, kurią išspręsti padėtų tik darbų atlikimas laiku. „Darbai atidėliojami, nes linksmai ir maloniai norisi gyventi dabar, ir nesvarbu, kad ateityje laukia neatliktų darbų gausa. Apie sunkius ateities darbus stengiamės negalvoti, nors jaučiame virš mūsų kybantį neatliktų darbų debesį. Debesis vis didėja, kartu grėsmingai didėja ir nerimas. Kai nerimas tampa nepakeliamas, kai nuo jo nebeišeina pasislėpti įvairiuose malonumuose, mes pajudame iš vietos, atsiranda motyvacija darbus užbaigti. Dažnai mes problemas sprendžiame ne racionaliai planuodami savo darbus, bet jas išspręsti mus priverčia nerimas. Žmonėms reikalinga tragedija, kuri juos galėtų išjudinti iš malonios ramybės. Kiekvieno asmeninis reikalas, ar gyventi planingai atliekant darbus ir tuo pačiu atsisakyti dalies laisvalaikio malonumų, ar kurį laiką pagyvenus nerūpestingai, po to darbus atlikti paskubomis ir jaučiant didelę įtampą“.

stresas

Stresas – natūralus stimulas judėti pirmyn

Apie tai, kaip palengvinti stresinę situaciją, psichologas atsako, kad kartais jos net ir nereikia lengvinti, ir stresą jausti netgi reikia, nes tik jis žmogų motyvuoja veikti: „Stresas nėra blogai, tai yra prisitaikomoji reakcija, padedanti mums sudėtingose situacijose. Jeigu nebūtų streso, žmogus nebūtų motyvuotas apskritai kažko siekti – laikyti egzaminus, mokytis, gauti diplomą, eiti toliau. Streso metu žmogaus organizmas yra pajėgesnis, labiau motyvuotas ir sutelktas įveikti sunkumus. Tai yra vadinamasis gerasis stresas – eustresas. Jeigu artėja egzaminų periodas, eustresas reikalingas, nes jis mobilizuoja. Jį netgi reikia skatinti, pavyzdžiui, praustis po šaltu dušu, sportuoti.“

Padeda relaksacijos

Stresas trukdo gyventi ar net sukelia ligas, jei jo per daug. Tai vadinamasis distresas. Stresą valdyti, nusiraminti padeda įvairios relaksacijos. Tiesa, norint pasiekti gerų rezultatų ir kad jos veiktų, ne laikas relaksacijų mokytis prieš pat stresinę situaciją. Tuo reikia užsiiminėti pastoviai, lankyti kursus ar paskaičius literatūros jomis užsiiminėti savarankiškai. „Galima užsiimti autogenine treniruote. Tai atsipalaidavimo būdas, kai susitelkiama ties tam tikra kūno dalimi ir kartojamos tam tikros įtaigos, pvz., „mano dešinė ranka labai sunki“. Kitas būdas – Džeikobsono progresuojanti relaksacija, kuri remiasi idėja, kad po raumens įtempimo visada seka jo atsipalaidavimas. Nuosekliai atliekant tam tikrus atskirų kūno dalių raumenų įtempimo pratimus, pasiekiamas viso kūno atsipalaidavimas. Šiuo metu populiarūs relaksacijų būdai yra ir autohipnozė ir meditacija, įsisąmoninimas (mindfulness)“, – relaksacijos būdus vardija psichologas.

Patarimai studentams

Jeigu relaksacijomis užsiimti jau per vėlu ir stresą kelia susikaupusių darbų gausa ar kamuoja kitos problemos, psichologas pataria:

  • Pradėtus darbus užbaigti padeda tikslo, kodėl kažko buvo imtasi, prisiminimas. Kelio viduryje verta sustoti ir pagalvoti, „kur aš ėjau“.
  • Jei reikia atlikti darbą, kurio atlikti nesinori, bet „reikia“, galima pagalvoti apie malonius dalykus, kuriuos būtų galima gauti atliekant tą darbą.
  • Verta džiaugtis pasiekimais, dalytis jais su kitais, pasakoti apie tai, tačiau reikia vengti būtinybės būti kitų pagirtam. Pasiekimas ir pasitenkinimas turi būti vidinis, nepriklausantis nuo kitų malonės, nes kitu atveju, negavus pripažinimo bus patiriamas stresas.
  • Pamėgti savo būsimą darbą ir patį studijų procesą, gyventi juo. Kūryba prasideda tada, kai mes ką nors darome neverčiami, tarytum savaime. Meistriškumas bet kokioje srityje pasireiškia ne tada, kai mes sąmoningai ir kruopščiai apgalvojame kiekvieną veiksmą, bet tada, kai nusimetame įtampą, atsipalaiduojame ir leidžiame sau ką nors daryti. Net pats puikiausias pianistas negalės pagroti paprasčiausios kompozicijos, jei kiekvieną kartą galvos, kokiu pirštu, kurį klavišą jam paspausti.
  • Atsiminti pagrindinius gyvenimo tikslus ir nesėkmę įvertinti platesniame kontekste. Pagalvoti, ar prastesnis pažymys ir neišlaikytas egzaminas dar bus svarbus po daugelio metų.
  • Pasisekimai mus moko pasisekimo. Buvusi sėkmė leidžia pajusti užtikrintumą, pasitikinėjimą, todėl verta žinoti savo sėkmes, atsiminti jas.
  • Nepervargti ir darbui skirti tik tam tikrą laiką, daryti pertraukas.
  • Panaudoti gerąjį stresą ir jį skatinti – praustis po šaltu dušu, sportuoti.
  • Iškilus problemai, suplanuoti, kaip jį bus įveikta. Atsiminti, kad sprendimo atidėliojimas sukelia stresą.

 
Viktorija Kavaliauskaitė

Palikite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas.Privalomi laukai pažymėti *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Scroll To Top