Interviu: Praktikos metu atsiradusi galimybė leido išmėginti rašytojos duoną
Lietuvių filologijos ir reklamos absolventė Diana Jušmanovaitė baigusi studijas galėjo pasidžiaugti ne tik diplomu, bet ir studijų metu išleista knyga, kuri šiuo metu puikuojasi ne viename Lietuvos knygyne. Praktikos metu studentei pasitaikiusi galimybė leido suprasti, kokiu tempu gyvena rašytojai ir iš kur semtis įkvėpimo tam, ką vėliau skaitys šimtai ir gal net tūkstančiai. Knygelei vaikams „100 būdų ką veikti, kai neturi, ką veikti“ tekstus kūrusi filologė tikina, kad ir vaikiškose knygelėse yra ko pasimokyti suaugusiems bei kiekvieną kartą džiaugiasi knygų lentynose išvydusi savo „pirmąjį kūdikį“. Interviu su „100 būdų ką veikti, kai neturi, ką veikti“ autore, Diana Jušmanovaite.
Kaip atsirado galimybė parašyti vaikišką knygelę?
Vilniaus universitete studijavau lietuvių filologiją ir reklamą. Ketvirtame studijų kurse atlikome praktiką. Pasirinkau leidyklą „Terra Publica“. Viena iš praktikos užduočių buvo sukurti keletą žaidimų aprašymų naujam leidyklos projektui – knygai vaikams „100 būdų ką veikti, kai neturi, ką veikti“. Po tekstų peržiūros man paskambino projekto vadovė, pranešė, kad patiko mano rašymo stilius ir pasiūlė tapti visų knygos tekstų autore.
Papasakok apie pačią knygą: kokia ji, kuo įdomi ir kam skirta?
Tai – įvairaus amžiaus vaikams tinkanti knyga. Joje kiekvienas ras sau širdžiai mielą užsiėmimą – nuo žaidimų lauke su draugais iki veiklos namuose. Knygoje yra šimtas įvairių žaidimų, rankdarbių, kulinarinių ir kitų eksperimentų aprašymų. Knygelėje apstu patarimų, kaip paįvairinti savo šventes, kaip pasigaminti dekoracijų bei kitų naudingų patarimų. Net neabejoju, kad patys smalsiausieji išbandys juos visus. Smagu tai, kad žaidimai, jau užmiršti šiuolaikinių vaikų, tačiau mums kuo puikiausiai primenantys vaikystę, šioje knygoje atgaivinami ir saugojami vėlesnėms kartoms, pavyzdžiui „Ali baba“ ar „Chali chalo“.
Iš kur sėmeisi įkvėpimo aprašyti net 100 vaikiškų žaidimų ir užsiėmimų? Kas padėjo tai padaryti?
Projektų vadovė pateikė sąrašą žaidimų ir užsiėmimų, kurių aprašymus turėjau parengti. Didelę dalį aprašymų kūriau pati, kitų, man nežinomų užsiėmimų aprašymų, ieškojau internete. Supratusi veiklos eigą ir esmę stengiausi sukurti tekstą taip, kad jį nesunkiai suvoktų ne tik vaikai, bet ir knygos iliustratoriai. Tiesa, kai kuriuos tekstus verčiau iš prancūzų kalbos. Tai buvo sunkioji dalis, nes prancūziškai nesuprantu nei žodžio, todėl man padėjo tik „Google“ vertėjas.
Ar kada nors anksčiau yra tekę daryti ką nors panašaus, gal tai jau ne pirma tavo knyga?
Anksčiau yra tekę tik parašyti keletą straipsnių, tačiau apie knygą net neturėjau minčių. Tai – pirmoji mano knyga, o kaip bus ateityje, sunku pasakyti.
Esi iš tų žmonių, kuriems ką nors reiškia rašymas? Gal rašai dienoraštį, kuri eiles ar užsirašinėji gražias mintis?
Niekada nebuvau ta „rašančioji“. Visuomet galvojau, kad mano stiprioji pusė, kalbant apie lietuvių filologiją, yra gramatika ir kiti panašūs dalykai. O studijos parodė, kad yra priešingai. Nesu rašiusi dienoraščio, nekūriau eilių ir nerašiau tekstų. Nežinau, gal čia įgimtas talentas.
Galbūt savo ateitį sieji su knygų rašymu ir jau turi idėjų būsimoms knygoms?
Kaip jau minėjau, sunku pasakyti, kas bus ateityje. Kol kas naujos knygos rašyti neplanuoju, kaip ir neplanavau rašyti tekstų pirmajai, bet jeigu pasitaikytų tokia proga – kodėl gi ne?
Išbandei rašytojos darbą, kaip jį apibūdintum, ar tai sunkus darbas?
Iš tikrųjų supratau, kad tai – išties sudėtingas, daug kūrybiškumo reikalaujantis darbas. Kartais pristigdavau idėjų, kaip atrodytų paprastus dalykus pateikti taip, kad jie būtų lengvai suprantami vaikams, kartu būtų įdomūs, nenuobodūs, vaizdingi. O kur dar laiko terminai, per kuriuos turėdavau tuos tekstus sukurti, pataisyti ar perrašyti. Darbo tikrai daug, bet kai rankose laikai savo knygą – viskas kaip mat atsiperka ir visi buvę sunkumai pasimiršta.
Pirmoji knyga buvo skirta vaikams. Ar norėtum rašyti suaugusiems?
Nemanau, kad norėčiau ir galėčiau. Mieliau rinkčiausi kurti knygeles vaikams, bet tai turėtų būti lavinamosios knygelės. Sunkiai įsivaizduoju save kuriančią pasakas ar nebūtas istorijas tiek vaikams, tiek suaugusiems. Gal tiesiog neturiu tiek fantazijos.
Papasakok apie įdomiausią, tavo knygoje aprašytą žaidimą, arba apie tokį, kuris sukėlė nuostabą.
Negalėčiau išskirti vieno užsiėmimo, kuris sukėlė man nuostabą. Aš pati, rašydama šią knygelę, sužinojau daug naujų dalykų, pavyzdžiui, kaip pačiai pasigaminti aitvarą ar vėjo gaudyklę, kaip naudotis Morzės abėcėle, kaip skaniai paruošti tinginį ar karštą šokoladą. Nemažai patarimų pati panaudojau kasdieniniame gyvenime. Knyga tik įrodo, kad visuomet galima rasti, ką veikti ir ką naujo išbandyti, tereikia trupučio noro.
Straipsnio autorė Lina Skersytė
