Mano mokykloje to nėra. Ar tikrai?

Pydaras, lesbė, žydras… Tokiais žodžiais vienas kitą mokyklose užgaulioja mokiniai. 85 proc. tyrime dalyvavusių mokinių teigia, kad tampa patyčių dėl tariamos ar esamos seksualinės orientacijos liudininkais savo mokykloje. Edukologė Vilma Gabrieliūtė teigia, jog tokia situacija Lietuvoje dažnai kyla, nes vis dar neturime mokslu grįsto lytinio ugdymo ir švietimo − patyčios tapatybės pagrindu yra neatpažįstamos ir „nematomos“.

euroblogas

Viešoje erdvėje sklindantys įžeidimai

Kad vieninteliu saviedukacijos šaltiniu nebūtų pornografija

Nuo pat pirmųjų nepriklausomybės metų Švietimo ir mokslo ministerijoje ėmė virti diskusijos apie lytinio ugdymo poreikį ir būdus, kaip jį įtraukti į mokyklų programas. Dabar, 2015 metų pabaigoje, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose vis dar nėra visuotinio lytinio ugdymo, o tik rekomendacinio pobūdžio dokumentai, kurios mokyklos interpretuoja savaip. Tyrimai rodo, jog Lietuvoje visuomenė tam yra subrendusi – net 90 proc. visuomenės mano, kad lytinis švietimas mokymo įstaigose turi būti privalomas.

Kol politikai ir visuomenės veikėjai bando susitarti, kaip mokyti jaunąją kartą, nevyriausybinės organizacijos imasi iniciatyvos ugdyti  ir šviesti jaunus žmones. Viena iš idėjų 2015 metais buvo jaunimo grupės „NO FRAMES“ susitikimai, kuriuose pilnamečiai mokiniai ir studentai, interaktyvių metodų ir diskusijų metu aptarė lyčių vaidmenų stereotipus, susijusius su lytiškumu, diskutavo, kaip jie formuoja mūsų požiūrį į save ir tarpasmeninius santykius, gilinosi į mitus apie seksą, jų priežastis ir pasekmes.

– Vilma, buvai šių susitikimų moderatorė. Kokie dažniausiai klausimai kilo dalyviams?

– Jauniems žmonėms rūpi įvairios temos ir jie tikrai siekia pažinti tiek save, tiek savo aplinką. Susitikimuose diskutavome apie tarpasmeninius santykius, apie pagarbą bei atsižvelgimą į partnerio/-ės poreikius, kontracepciją, aptarėme seksualinio smurto bruožus. Užsiėmimų metu skatinau mąstyti kritiškai ir atpažinti, kodėl jiems kyla tokie klausimai: kas, vaikinas ar mergina, turi pasirūpinti apsaugos priemonėmis; ar nueidamas (-a) į pasimatymą, „įsipareigoji“ užsiimti seksu; kas turi rodyti iniciatyvą vystyti santykius ir pan.

– Paplitusi nuomonė, jog jauni žmonės visą informaciją dabar lengvai randa internete. Kuo yra vertingi ir svarbūs gyvi susitikimai?

– Taip, daug informacijos dabar randama online, tačiau jauniems žmonės dažnai trūksta gebėjimų tikrinti informaciją ir suvokti ją kritiškai. Vienu iš saviedukacijos šaltinių mokiniai laiko pornografiją, požiūrį į moterį formuoja reklamos, žiniasklaida,  todėl yra būtina suteikti galimybę jauniems žmonėms saugiai diskutuoti lytiškumo klausimais, skatinti juos atpažinti visuomenėje vykstančius procesus. Lytiškumo ugdymas – tai nėra tik kontracepcija, tai asmens raida, lytinės tapatybės paieškos, tarpasmeninių santykių vystymasis, smurto lyties pagrindu prevencija.

Konferencija “Mokykla be patyčių lyties tapatybės klausimu”, organizatorių nuotr.

Konferencija “Mokykla be patyčių lyties tapatybės klausimu”, organizatorių nuotr.

– Kokios yra patyčių mokykloje priežastys?

– Patyčių priežastimi įvardijamas kitoniškumas, visuomenės normų, standartų bei lūkesčių neatitikimas bendrąja prasme, kitais žodžiais tariant, visuomenėje vyraujanti heteronorma. Taip pat patyčios dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės ateina iš viešosios erdvės – todėl tiek žiniasklaida, tiek politikai turėtų prisiimti atsakomybę už tai,  kokias žinutes siunčia apie homoseksualius, biseksualius ar translyčius žmones. Pedagogai ir tėvai, taip pat atlieka svarbų vaidmenį ir gali padėti stabdant patyčias mokykloje.

Lapkritį organizavome konferenciją „Mokykla be patyčių tapatybės pagrindu“, kurios vienas tikslų buvo didinti suvokimą, kad patyčios tapatybės pagrindu yra viena iš patyčių formų, kurias nėra taip paprasta atpažinti. Lyčių vaidmenų stereotipai yra taip mumyse įsigalėję, kad nesuprantame, jog nutylėdami, kai mergaitės tampomos už kasų, kai siekiama pakelti sijoną, kai girdime repliką „boba už vairo“ ar komentarą, „koks gėjiškas“, mes palaikome seksistinius juokelius, kurie yra pirmieji indikatoriai apie patyčias, seksualinį priekabiavimą dėl lyties ar lytinės tapatybės.

Ar pokalbyje tarp klasės draugų ištartas „lesbė“ jau yra patyčios

– Įvairovės ir edukacijos namai rengia seminarus pedagogams. Vienas jų – „Mano klasėje to nėra, arba Kaip atpažinti patyčias lyties pagrindu?“ Kaip mokytojai prisijaukina šią temą?

Mūsų atliktas tyrimas parodė, kad 40 proc. apklaustų moksleivių mano, jog patyčios lyties pagrindu yra inicijuotos pačių pedagogų, o kalbantis su pedagogais, pamatėme, jog jiems kartais kyla problemų atpažinti, kada mokyklose prasideda patyčios, ar pokalbyje tarp klasės draugų ištartas „lesbė“ jau yra patyčios ir kaip į tai reaguoti. Lapkričio pabaigoje vykusiame susitikime Vilniuje dalyvavo 16 mokytojų iš įvairių mokyklų ir per praktines situacijas aptarėme, ko reikia, kad galėtume atpažinti patyčias ir kaip į jas derėtų reaguoti.

– Gal galite pasidalinti keletu rekomendacijų?

–Keletas rekomendacijų, kad situacija po truputį imtų keistis:

  •  Aiškiai ir aktyviai laikytis pozicijos, kad Jūs netoleruojate patyčių. Pastebėjus patyčias, įvardinti, kad tai yra  homofobinė ar transfobine kalba bei kad mokykloje tai yra nepriimtina;
  • Stebėti savo kalbą – ar neįtvirtiname lyčių vaidmenų stereotipų, ar mūsų kalba nėra transfobiška;
  • Pasirūpinti, kad mokyklos bibliotekoje būtų knygų apie tos pačios lyties šeimas ir translyčius asmenis;
  • Netoleruoti informacijos apie homoseksualius,  biseksualius ar translyčius asmenis, kuri yra grįsta mitais ir baimėmis;
  • Pasirūpinti, kad mokykloje būtų tualetai, pritaikyti įvairių lyčių asmenims
  • Pasirūpinti, kad mokykloje būtų kuo įvairesni uniformos variantai, neapribojantys moksleivių rinktis pagal jų biologinę lytį.
euroblogas

Įvairovės ir edukacijos namų duomenys

– Kokia mokytojų pozicija ir nuomonė, ką jie mato mokykloje?

– Mokytojai teigia, kad jiems labai reikia tėvų pagalbos sprendžiant patyčių klausimą, kurios dažnai yra sunku sulaukti. Pavyzdžiui, mokytoja skundžiasi, kad pakvietus tėvus į mokyklą aptarti situacijos, kad jų vaikas pravardžiuoja klasiokes, tėvai čia nemato problemos. Taip pat mokytojai pripažįsta, kad jiems trūksta žinių, kaip dirbti su negalią ar specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Dėl to kartais irgi kyla nesusikalbėjimų su tėvais. Taigi, tėvų ugdymas yra taip pat būtinas.

Tėvų baimė didelė

– Sociologų atlikto tyrimo „Abiturientų seksualinė elgsena ir nuostatos“ duomenimis, žinių apie lytinį gyvenimą abiturientams suteikia 18,5 proc. tėvų. Kodėl tėvai lytiškumo temomis vengia bendrauti su savo vaikais?

– Viena iš priežasčių yra viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, kad kuo anksčiau su vaiku imsi kalbėtis lytiškumo temomis, tai paskatins jį ar ją pradėti seksualinį gyvenimą. Ši nuomonė yra klaidinga ir šalyse, kuriose vyksta mokslu grįstas lytinis ugdymas, rezultatai parodo, kad vaikai, gaunantys informaciją laiku ir iš patikimų šaltinių, atsakingai renkasi ar, kada, su kuo ir kaip pradėti lytinį gyvenimą.  Labai svarbu, kad  vaikai galėtų pasitikėti savo tėvais ar globėjais – nes tai būtent tie žmonės, į kuriuos iškilus problemai ar klausimui vaikas turėtų kreiptis.

Tačiau tėvai jaučia daug baimių, išankstinių nuostatų bei neigiamų asociacijų, susijusių su lytiškumu. Seminaruose būtent tam ir skiriame dėmesį, kad tėvai galėtų atpažinti savo baimes, nuostatas, kad jų nebeperduotų vaikams, o kurtų atvirumu ir pasitikėjimu grįstus santykius. Tėvai turi suprasti, kad įveikę lytiškumo baimę, jie su savo vaikais tik sustiprins ryšį ir parengs jauną žmogų visavertei ateičiai.

– Vis diskutuojame, kada vertėtų pradėti lytinį ugdymą? Nuo darželio, mokykloje ar kaip kam patogu?

– Lytiškumas yra sudėtinė asmens dalis, todėl ugdymas prasideda nuo gimimo. Tiesa, reikia teisingai suprasti, ką tai reiškia. Yra suaugusiųjų, kurie įsivaizduoja, kad nuo mažens mes turime vaikus kažko mokyti. Tuo tarpu Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose įvardinti vaiko amžiaus vystymosi aspektai, susiję su lytiškumu, kuriuos pirmiausiai tėvai ar globėjai, o paskui – pedagogai ir sveikatos specialistai turi žinoti, suprasti ir gebėti atitinkamai reaguoti į tam tikrą vaiko elgesį ar poreikius.

– Tėvams ir pedagogams Įvairovės ir edukacijos namai rengia seminarus „Kaip kalbėti apie lytiškumą su mažaisiais?“. Ką šiame renginyje sužino tėvai?

– Dalyviai nagrinėja, kaip konstruojama socialinė lytis, susipažįsta su svarbiausiomis su lytiškumu susijusiomis sąvokomis, sužino, kas kokiu raidos tarpsniu vaikui yra būdinga, apie ką tuo metu jau galima kalbėtis. Taip pat supažindiname tėvus, kaip kartu su mažaisiais skaityti lytiškumo ugdymo pradžiamokslio priemonę knygą „Kaip atsiranda vaikai“, kuri yra tinkama priemonė vaikams, gimusiems heteroseksualioje, homoseksualioje šeimose ar yra įvaikinti.

– Kaip supratau, daugiausiai renginių ir veiklų yra įgyvendinama Vilniuje. Gal galėtumėte rekomenduoti, kur tėvai ir pedagogai gali savarankiškai gauti žinių lytinio ugdymo temomis?

Vilniuje vyksta nemažai žmogaus, moterų ir vaikų teisių srityse dirbančių organizacijų šviečiamųjų veiklų. Kviečiame sekti naujienas apie renginius Įvairovės ir edukacijos namų „Facebook“ puslapyje, didinti sąmoningumą apie patyčias pagal Vaikų linijos parengtą medžiagą, ieškoti informacijos lytiškumo klausimais portale www.isgirsti.lt. Taip pat bendrauti su vaikais, nuoširdžiai domėtis, kas jiems rūpi, kas yra svarbu, kuo jie gyvena ir palaikyti ryšį tarpusavyje.

Sraipsnio autorė Giedrė Simanauskaitė

euroblogo-logo

Palikite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas.Privalomi laukai pažymėti *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Scroll To Top