Tikros istorijos: didžiausias pirmakursių „baubas“ – viešojo transporto sistemos
Prasidėjus naujiems mokslo metams Lietuvos didžiuosius miestus užplūsta minios jaunimo iš įvairiausių šalies miestų ir atokiausių kampelių. Naujieji mokslo metai – didžiausia misija pirmakursiams, kurie palikę rūpestingų tėvų namus pradeda savarankišką gyvenimą viename iš didžiausių šalies miestų. Tarsi įmesti į sūkurį, kiekvienas iš jų susiduria su tam tikromis naujojo gyvenimo pamokomis ir nesusipratimais.
Nepažįstamas miestas, nauji draugai, kita mokymo įstaiga ir neaiškūs transporto maršrutai – tai tik dalis veiksnių, kurie „apkartina“ kiekvieno pirmakursio kasdienybę. Tačiau kas geriau pasidalins patirtimi, jei ne tie, kurie jau viską patyrė savo kailiu? Šiandien jie – jau tikri didmiesčių ereliai ir gali dalintis patirtimi su savo pasekėjais. Tikros istorijos, kurios, galbūt, dabartiniams pirmakursiams padės suprasti, kad pradžia visiems būna sunki, bet kaip sakoma – nėra padėties be išeities.
Ieva: iš Jonavos rajono atvyko mokytis į Kauną
Didžiausias galvos skausmas atvykus studijuoti į didmiestį – nesuvokiama viešojo transporto sistema. Važiuojant automobiliu viskas atrodo visai kitaip nei vykstant troleibusais ar autobusais. Nežinant kiekvienos gatvės, neaišku, pro kur tiksliai viešasis transportas važiuos, kur bus galima išlipti, ar reikia persėsti į kitą autobusą. Visa tai puikiai iliustruoja asmeninė patirtis. Atvykus į Kauną, pirmą savaitę nusprendžiau apsilankyti „Megos“ prekybos centre. Pirmiausiai įsėdau ne į tą autobusą, po to įlipau į mikroautobusą, kuris važiavo į priešingą pusę, tada atsiradau ne pačiame geriausiame Kauno rajone – Šančiuose, kur absoliučiai nieko nepažįstu. Na, o galiausiai mikroautobuso vairuotojas mane ,,nuvedė“ pas savo kolegą, kuris važiavo į išsvajotą prekybos centrą. Kelionė truko nei daug, nei mažai – keturias valandas. Štai tokia, ta naujoko mieste, dalia.
Donatas: iš Panevėžio atvyko mokytis į Vilnių
Atvykus mokytis į sostinę, sunkiausia buvo susiorientuoti miesto erdvėse. Pradžioje žinojau tik kelis esminius reikiamus taškus ir kaip iki jų nuvykti. Be „Google“ žemėlapio, autobusų maršrutų ir stotelių plano internete, iš pradžių nebuvo įsivaizduojama nė viena kelionė. Kitas naujas dalykas didmiestyje, kuris streso nekėlė, bet finansinių sunkumų pridėjo – naujos pažintys, naujos galimybės „pasiautėti“ mieste, daug daugiau pramogų. Kaip visuomet, pradžioje mėgaujantis laisvalaikio malonumais ir besilinksminant pinigai neskaičiuojami, bet po intensyvesnio šventimo teko planuotis, kur ir už kiek sau galima leisti nueiti pasilinksminti, ir ar apskritai galima sau tai leisti. Tačiau, veikiausiai, visi studentai pritars, kad ir kiek pinigų kišenėje bebūdavo, pasilinksminti visada pavykdavo. Teko prisitaikyti ir prie didesnių atstumų, naujo gyvenimo ritmo, kurį diktavo vėlyvas grįžimas iš paskaitų ir nedaug liekančio laisvo laiko. Visgi jaunimas į problemas žiūri kitomis akimis, todėl visi stresai ir sunkumai didelių rūpesčių tikrai nesukelia, nors pradžioje gali pasirodyti ir kitaip.
Justina: iš Utenos atvyko mokytis į Kauną
Į Kauną gyventi atvažiavau jau prieš daugiau nei ketverius metus, ir nors dabar sunkoka prisiminti pirmąsias savaites, esu tikra, kad sunkumų buvo daugiau nei aš dabar atsimenu. Nepaisant to, esu visiškai tikra dėl dviejų dalykų: viešojo transporto schemų ir žmonių tarpusavio bendravimo. Manau, kad visi nevietiniai pirmakursiai susiduria su transporto schemų problema, kada pasidaro labai sudėtinga iš taško A nuvykti į tašką B dėl to, kad paprasčiausiai ne tik nežinai, į kurį autobusą ar troleibusą sėsti, bet net nenutuoki, kurioje kelio pusėje stovėti. Dėl šios priežasties, pirmosiomis savaitėmis teko nemažai paklaidžioti po miestą. Pavyzdžiui vykstant į senamiestį, netyčia atsidūriau Garliavoje. Šie dalykai greitai perprantami, tad pirmakursiams dėl to per daug sielotis nereikėtų. Antras dalykas, kuris buvo tikrai sudėtingas – tai žmonių tarpusavio bendravimas. Į Kauną atvykau iš Utenos ir iš karto pastebėjau didmiesčio žmonių šaltumą ir susvetimėjimą. Ir taip kalbu ne dėl to, kad labai myliu savo gimtąjį miestą, o dėl to, kad Utenoje net žmonės laimingesni atrodo, tiesiog atvykus į Kauną pirmiausia į akis krito labai didelis atstumas tarp žmonių, kurio Utenoje niekada nepastebėjau. Taigi, prie viso prisitaikyti irgi reikėjo, bet prie visko priprantama, o dabar jau nebenorėčiau gyventi niekur kitur, o tik Kaune.
Karolis: iš Jonavos atvyko mokytis į Vilnių
Studijos naujame, dideliame mieste ir pirmas kursas šiandien primena daug juokingų problemų. Didžiausią galvos skausmą tik atvykus į Vilnių labiausiai kėlė visiškas nesiorientavimas mieste ir viešo transporto sistema bei keblios jo schemos. Iš mažesnio miesto atvykęs į sostinę jautiesi lyg koks nuo mamos pasimetęs mažas viščiukas. Galva visada būdavo pilna klausimų: Kur? Kas? Kaip? Kada? Pirmųjų dienų kasdienybė buvo nuolatiniai vėlavimai ir nuvykimas ne ten, kur reikėjo. Dabar, kai Vilniuje gyvenu ne vienerius metus, visa tai prisiminus tik kelia šypseną, tačiau pirmame kurse galėjau tai įvardinti kaip rimtus nemalonumus, kurie net siutindavo.
Straipsnio autorė Lina Skersytė
